Šis tekstas – tai papildymas pasakojimui „Indija (ne)keliautojo akimis – ko galima išmokti vakariečiams?“ Mėgstančius pažvelgti į detalizuotus pastebėjimus, akcentus bei papildymus – kviečiu į teigiamo kultūrinio šoko TOP trisdešimtuką.
Pasigilinkime ne į dažniausiai aptariamus, bet subjektyviai įdomiausius pastebėjimus, pateiktus kultūrinio palyginimo rakursu. Lyginame ne tik rytus ir vakarus, Lietuvą ir Indiją, bet visų pirmą lyginame dabarties ir praeities tendencijas, lyginame dabarties civilizacijos ypatumus ir gyvos senovės provincijos savitumą. Indija idealiai pasitarnaus kaip koncentruotas istorinės kultūros gyvasis simbolis, mūsų planetos etnokultūros ir etno-sąmonės saugykla ir paslapčių skrynia.
Šis tekstas nėra raginimas lietuviams tapti indais ar keliautojais po egzotiškas šalis. Tai veikiau raginimas prisiminti tai, kas turi amžiną vertę, bei yra taip trūkstama šiame robotizacijos, skaitmenizacijos ir dehumanizacijos laikmetyje, į kurio traukinį lietuviai lipa atiduodami savo gyvenimus, o kartais net gyvybes.
P.S.: šio sąrašo eilės tvarka yra pusiau spontaniška, bet apytiksliai surikiuota į keltą skirtingų viena kitą papildančių potemių.
Jūsų dėmesiui, teigiamo kultūrinio šoko TOP 30:
- Indijoje sutinkami istorinės kultūros ir išminties pavyzdžiai yra ne apie tai, kaip tapti tobulu žmogumi, bet apie tai, kaip tobulai panaudoti tai, koks esi ir ką turi dabar.
- Indija – viena iš tų unikalių senovinių šalių, kur gali pastebėti, jog net visiškai neturtingas ir neturintis materialaus išsilavinimo žmogus gali būti laimingesnis ir išmintingesnis už turtingiausiais ir protingiausiais laikomus pasaulio asmenis.
- Čia vis dar galima pastebėti labai ryškų dalies žmonių suvokimą, kad tu neprivalai tapti tuo, kuo nesi, ir neprivalai siekti to, ko neturi, vien dėl to, kad tai turi kažkas kitas.
- Indijoje skurdas ar nepriteklius dar visiškai nereiškia degradacijos. Indijoje daugybė skurdžių žmonių laikosi švaraus, išmintingo ir principingo gyvenimo būdo. Priešingai nei vakaruose, kur materialūs trūkumai labai lengvai palaužia daugumos savivertę.
- Žiūrint moksliniu ar dvasiniu požiūriu Indijoje galima rasti tai, kas kitur jau yra sunaikinta arba prarasta, tačiau turi neįtikėtiną vertę visuomenės ir kiekvieno žmogaus gyvenime.
- Patriotai gali pamatyti tai, ką brangiausio kažkada turėjo ir Lietuva.
- Nors užsieniečius šie kraštai stebina savo išoriniais kultūros atributais, tačiau didžiausia nuostaba kelia ne formos, o turinys. Turinys yra laimė, sklindanti iš nepaprasto vidinio gyvenimo.
- Keliautojams ir turistams: apsilankius paprastame Indijos kaimelyje žmogus gali surinkti daugiau įspūdžių nei keliaujant po garsiausias pasaulio vietas. Mistas, kultūra, tikėjimas, žmonių būdas, įpročiai ir kitos detalės leis pasijusti kaip mistinėje pasakų karalystėje, arba kelionėje laiku. Tačiau kaina yra didesnė nei pinigai – kaina yra vidinė ramybė, kantrumas ir nuolankumas.
- Susidūrus su priešinga kultūra, atsiveria suvokimas, kad vakariečiai ne tik praeityje išnaikino savo istorines tradicijas, bet ir toliau naikina savo vertybinę atmintį: masiškai fiksuoja tai, kas blogiausia (nelaimės, konfliktai, tragedijos, konkurencija), bet pamiršta fiksuoti tai, kas geriausia. Vakarų ideologijos kredo tapo – „reikia kažko naujo“ ir „ateityje bus geriau“, vis ieškant kas būtų geriau nei dabar, taip uždarant save į spąstus kuriuose esame priversti galvoti „dabar yra blogai“, „kažko trūksta“, „kad taptume laimingi – turime pakeisti išorinius dalykus“.
- Pamačius Indijos pavyzdžius, tenka pripažinti ir vieną didžiausių šiuolaikinio lietuviško mentaliteto ydų: vis bandyti prisitaikyti, pritapti, pasiekti kažkieno užbrėžtus išorinius standartus, pasirodyti „ne prastesniais“, vietoje to, kad gryninti savo pačių unikalias vidines vertybes, gyventi savo gyvenimą, puoselėti savo kultūrą ir dvasią, kaip tą skatino daryti mūsų kraštų išminčius Vydūnas.
- Indijos provincijose – dorybė vis dar yra vertybė ir įprotis. Dorybės, pagarbos ir išminties pavyzdžiai kartais tokie ryškus, jog nustelbia bet kokius išorinius nepatogumus.
- Žmonės panorėję ilsisi ir bendrauja tiesiog savo darbo ar gyvenimo aplinkoje. Jie pasistato kėdes, lovas ar gultus tiesiog kieme, prie gatvės ar vidury aikštės. Ten susėda arba išsitiesia lyg pajūryje ir ilsisi iki soties, bei šnekučiuojasi tarpusavyje. Atrodo, kad vietiniai žmonės visur jaučiasi saugiai kaip namuose, kaip vienoje didelėje šeimoje, kur visi yra brangūs ir artimi, netgi prie tų, kuriuos mato pirmą kartą.
- Atrodo, kad Indijoje visi gali kažką dirbti – vaikai ar senukai, turtingi ar vargšai – nesvarbu. Visi gali kažkuo prekiauti, ar teikti paslaugas, visi gali iš kažko gyventi. Gyventojai nėra stipriai suvaržyti įstatymų, mokesčių ir biurokratijos, nėra bereikalingų apsunkinimų, priešingai nei vakaruose.
- Rūkančių žmonių Indijos provincijose labai nedaug, tačiau jie akivaizdžiai išsiskiria – čia tokie žmonės atrodo prasčiau – suvargę, ligoti ar luoši. Tai dar labiau patvirtina ir išryškina destruktyvų svaigiųjų medžiagų poveikį žmogaus kūnui, mąstymui, gyvenimui, bei rodo, kad tai įpročiai būdingi žemiausio sąmonės lygio žmonėms. Deja, vakaruose net aukštuomenė ir intelektualai itin dažnai linkę nusigręžti nuo aukštesnių principų ir perimti žemiausius įpročius kaip gyvenimo standartą.
- Aplankytuose mažuose miesteliuose ir kaimuose nemačiau nei vienos vietos, kur būtų parduodamas alkoholis, taip pat nemačiau ir geriančių ar girtų, nei dieną, nei ryte, nei naktį, nei vakare. Nei suaugusių, nei jaunuolių, nei senukų. Vis dėl to – žmonės atrodo laisvi ir laimingi be svaigalų.
- Miesteliuose pilna parduotuvių ir prekybininkų, už kiekvieno kampo kažkas siūloma, bet niekur nepamačiau mėsos parduotuvių ar gaminių su mėsa, kiaušiniais.
- Žmonės žiūri vieni kitiems į akis. Nors ir trumpas, bet šiltas akių kontaktas tiesiog pritrenkia – iš žmonių nesijaučia jokio pykčio, pavydo, baimės.
- Sunku pamatyti bent vieną piktą veidą. Net po iškylančių ginčų ar nesutarimų, žmonės atsisuka vieni į kitus ir slaptingai nusišypso žiūrėdami į akis.
- Indijoje įprasta, kad dauguma moterų visur ir visada yra pasipuošusios, bet ne apsinuoginusios. Ar dirbtų laukuose, ar statybose nešiotų plytas ant galvos, ar vaikščiotų mieste – dažniausiai matysime gražius sarius, apyrankes, ornamentus, papuošalus… Kitaip sakant – gražiausius liaudies drabužius. Priešingai nei vakaruose, kur tradiciniai drabužiai užsidedami tik ant scenos, puošnūs šiuolaikiniai drabužiai tik į balių ar ypatingą įvykį, o kasdienybėje vyrauja dvi drabužių tendencijos: pragmatiškumas arba seksualumas.
- Į vestuves kviečiamas visas miestelis, vyksta eisena su garsia muzika.
- Pasisveikinimai, atsisveikinimai, paraginimai, nustebimas, pasipiktinimas ir kiti kreipiniai dažniausiai išreiškiami dvasinių žodžių šūksniais arba Dievo vardais, tiek teigiamais tiek neigiamais atvejais. Žmonės nuolat šūkčioja vieni kitiems – Haribol! Harė Krišna! Radhe Radhe!
- Kaip vakaruose lankomiausių vietų simbolis yra alkoholis, kava, materialios pramogos ir seksualumo kultas, taip Indijos provincijose viskas užpildyta dvasinės kultūros atributais. Visur galima įsigyti maldos karolių, visur galima rasti vietas pritaikytas maldai, meditacijai, susitelkimui.
- Įvairiose vietose skamba maldos, mantros, dvasinės giesmės… Ar tai būtų šventyklos, ar privatūs namai, ar gatvė, ar parduotuvė – žmonės skendi pakilioje dvasinių garsų nuotaikoje.
- Viename miestelyje galima rasti nuo kelių šimtų iki keleto tūkstančių šventyklų.
- Čia įprasta savo darbo vietose turėti altoriuką, nepriklausomai nuo to, kas esi – pardavėjas, taksistas ar įstaigos administratorius…
- Indijoje įprasta savo kūną puošti dvasiniais ženklais – „tilakomis“, ornamentais ir atributais, nesvarbu ar esi turtuolis, ar elgeta, šventikas ar paprastas žmogus.
- Indijos populiacija – yra viena iš dviejų didžiausių pasaulyje, tačiau perpildyti ne tik miestai. Provincijos ir kaimai yra gyvi, jie verda gyvenimu ir žmonių veikla.
- Automobilių ir motociklų eismui netrukdo nei karvės, nei šunys, nei kiaulės, vaikai, senukai ar kas bebūtų – visi vaikšto kaip nori, tarsi taisyklės negaliotų, tačiau visi sugeba toleruoti vieni kitų laisvę, visiškai priešingai nei vakaruose, kur net mažiausias sukeltas trukdis ar nepatogumas vairuotojams, ar net pėstiesiems iššaukia didžiulius konfliktus, keiksmus, grasinimus…
- Beždžionės, karvės, buliai, šunys, voverės, papūgos, vaikai, senukai, eiliniai žmonės ir asketai – visi gyvena kartu, visus pamatysi vienoje gatvėje užsiimančius savo veikla, savo piligrimyste.
- Grįžus namo tenka pripažinti, kad lietuviai pralošia taip lengvai perimdami materialistinį vakarų gyvenimo modelį, sekdami ne dvasios ir išminties pavyzdžiais, o tiesiog pataikaudami tiems, pas ką valdžia, malonumai, pinigai bei laikina šlovė. Lietuviai taip stipriai susiliejo su materialistine vakarų kultūra, kad kartais net ima ginti ydas bei trūkumus, lyg tai būtų vertybės, bei ima peikti dorybės apraiškas, tarsi tai būtų nuodėmės. Išsivystė atvirumas ydoms ir uždarumas dorybėms. Žvilgsnis į Indijos provincijas primena, kad yra ir kitas kelias.
Pabaigai – koks šio teksto tikslas?
Visi išvardinti pastebėjimai yra subjektyvūs. Atsiprašau jeigu šis pasakojimas kažkam sukėlė prieštaravimus ar pasipiktinimą. Teksto tikslas – priminti apie vertybes, kurias giliai viduje turime kiekvienas. Bei akcentuoti tai, kad didžiausios vertybės yra ne konkurencinguose išoriniuose pasiekimuose, o būtent mūsų viduje, santykyje su savimi, su kitais, su Dievu. Linkiu kiekvienam išsisaugoti bent detalę šio teksto ir pagalvoti – ką dėl savo vidinių vertybių galiu padaryti šiandien?
Neskaičiusius pirmojo teksto, kviečiu susipažinti su visu pasakojimu:
https://veduklubas.lt/indija-nekeliautojo-akimis-ko-galima-ismokti-vakarieciams/
Kitas tekstas apie Vedų kultūros ryšį su Lietuvos kraštais:
https://veduklubas.lt/vedu-kulturos-rysys-su-lietuvos-krastais/
