Aš mėgstu naujas, prasmingas patirtis, tačiau kiek įmanoma vengiu kelionių, nes jaučiu, kad jau atvykau kur norėjau. Kam tuomet kelionės ir šis tekstas? Mano kelionė į Indija buvo ne keliautojo įspūdžių paieškos, o greičiau dvasinė ir kultūrinė pareiga – nukeliauti ten, kur išlikę daugiausiai to, ką vakarų pasaulis spėjo prarasti ir palaidoti.
Tai kelionė tyrimo tikslais, kad gyvai pamatyti tai, ką analizuojame kultūros istorijos šaltiniuose, pasakojimuose apie senovę, apie ką skaitome išminties tekstuose kaip Bhagavadgyta, Šrimad Bhagavatam, ieškant gyvo atsakymo į klausimą – kas vis dėl to yra aukščiausias galimas žmogaus kaip individo, ir aukščiausias žmonijos kaip visuomenės pasiekimas?
Šią kelionę mačiau nei kaip turistinę, nei kaip tarptautinę, bet kaip kelionę laiku. Ir tai pavyko – vienoje vietovėje galėjau pasinerti į koncentruotą ir gyvą žmonijos istorijos įamžinimą, apimantį daugiau nei 5000 metų laikotarpį. Ne – tai ne Indijos kultūros analizė, tai analizė apskritai senovės kultūros, kuri kadaise buvo persmelkusi turbūt visą planetą ir priklausė visiems. Kiekviena šalis čia gali atrasti tai, kas kadaise buvo ir pas juos.
Tūkstantmetės tradicijos, senovės gyvenimo būdo detalės ir čia pat šalia – naujausių laikų apraiškos, technologijos. Tai kraštai, kur susipina galybė tradicijų, pasaulėžiūrų, religijų, epochų, kultūrų ir ilgainiui sugeba gyventi vienovėje. Tai šalis, kuri mums žinomame istoriniame periode nenaudojo ginklo, kad išplėstų savo žemes ar idėjas, ir paradoksaliai – išsaugojo ne tik savo istorinį bei vertybinį identitetą, tačiau apskritai tapo žemės planetos „gyvojo metraščio“ saugotoja.
Atkreipsiu dėmesį – šiame tekste remiuosi ne visa Indija, jokiu būdu ne didmiesčiais, o pagrinde provincija, istorinėmis gyvenvietėmis Uttar Pradesh valstijoje, Mathuros rajone, aplinkui Govardano kalną, bei istoriniu, mistiniu „penkių tūkstančių šventyklų“ miesteliu Vrindavan. Tai visoje Indijoje bei pasaulyje žymios piligrimystės vietos, kurios neišvengia išorinių pokyčių, tačiau išlaiko savo autentiškumą.
Ko iš istorinių Indijos kraštų galime pasisemti ir išmokti mes, šiuolaikiniai vakariečiai? Ką prarasto galime atpažinti, prisiminti ar netgi sugrąžinti į savo namus? Šį kartą neieškosime gilių dvasinių ar teologinių paaiškinimų, o pažiūrėsime į daugumai suprantamus, praktiškus, bet rečiau minimus dalykus.
Gyva atmintis – gebėjimas nepamiršti vertybių
Čia pamatysime labai praktišką vertybinę formulę – vertybės yra ne keičiamos vienos kitomis, o sujungiamos, suvienijamos. Apie tai kalba visa aplinka. Gatvėje ir įstaigose pamatysime visų laikmečių ir epochų aprangą: kažkas vaikšto su džinsais, kažkas su vakarietiškai kostiumais, kažkas su moderniais sintetiniais drabužiais, kažkas su šilkiniais senoviniais drabužiais, kažkas apsijuosęs tik medžiagos skiaute, o kažkas su tradiciniais drabužiais atsiradusiais prieš tūkstančius metų. Kelyje kasdien galime sutikti ir bulių ir elektromobilį, kai kuriose šventyklose galime pamatyti ir seniausias pasaulyje dvasines tradicijas, ir skystųjų kristalų ekranus padedančius žmonėms susiorientuoti ar įsitrauki į vyksmą. Parduotuvėse ar įstaigose galime pamatyti asmeninius altorėlius nuolat prižiūrimus ir puošiamus. Netgi oro uoste randame ne tik modernią aplinką ir technologijas, bet ir atskiras sales skirtas maldai. Matome, kad čia darniai sujungiami įvairių kraštų pasiekimai ir vertybės.
Nors prekybos rinka užpildyta visomis įmanomomis vakarietiškomis prekėmis, tačiau šalia liko ir grynai istorinės kilmės „brangakmenių“ klestėjimas, pavyzdžiui – unikalus kulinarijos paveldas, ajurvedos medicinos produktai. Mažmeninės, beveik nesuvaržytos prekybos idėja – čia sėkmingai gyvuoja. O pastarajame regione – nei vieno prekybos centro! Itin džiugu matyti nuosavas įvairių meistrų dirbtuves-parduotuves, kur gali stebėti kaip daromi įvairūs daiktai, bei čia pat juos įsigyti. Panašus jausmas užplūsta ir analizuojant kitas paslaugų sferas. Atrodo, kad čia visi kažką dirba, gamina ar siūlo.
Kaip šį punktą galėtume realizuoti mes – Lietuvoje? Be abejo – supaprastinti įstatyminę bazę ir mokesčių sistemą, kuri tapo tokia sąlygota, jog dažnam žmogui yra lengviau tiesiog emigruoti arba gyventi iš pašalpos, nei apskritai kažką daryti savarankiškai. Bei sekantis dalykas – grįžti prie vietinės produkcijos ir regionų rinkos plėtojimo, mažinant dėmesį importui, kaip tai viename periode yra padarę Indijos gyventojai (pasak kai kurių pasaulinės prekybos magnatų – minėta ideologija Indijoje daro įtaką iki dabar). O svarbiausia – budinti vertybinę atmintį, prisiminti, kad net paprastas, bet nuoširdus darbas pagal prigimtį turi daugiau privalumų nei darbas vien dėl pinigų. Taip kuriasi ne tik stabili rinka, kultūra, bendruomenės, bet ir žmogaus laimingo gyvenimo pagrindas.
Niekas negali pabėgti nuo laiko, permainų ir globalizacijos. Bėgti ir nereikėtų, tačiau matant istorinės šalies pavyzdį, tenka pripažinti: dauguma mūsų istorinės kultūros „brangakmenių“ tapo muziejinėmis vertybėmis, įvairių paveldosaugos projektų dalimi, kuri pateikiama kaip rekonstrukcija ar reta pramoga, bet ne kaip dabartinės kasdienybės dalis. Balansas tarp naujovių ir vertybių tikrai nėra išlaikytas.
Prioritetai – gebėjimas atskirti tai, kas geriausia
Kas yra geriausia ir svarbiausia? Be abejo – santykiai ir bendravimas. Į kokią gyvenimo sritį be pažiūrėtume – politika, mokslas, kultūra, ekonomika, ūkis, šeima, religija ar visuomenė – esminius kokybės bruožus lemia tarpusavio santykiai. Istorinės gyvenvietės vėlgi atveria daugybę įkvepiančių pamokų. Galima pastebėti, kad bendravimas čia paprastas iki pažaliavimo, tačiau svarbus ir krentantis į akis. Pavyzdžiui parduotuvėse, prekyvietėse darbuotojai ar net savininkai pradėję pokalbį su draugu, pažįstamu ar prašalaičiu – neskuba bėgti prie kasos, kur pradėjo buriuotis klientai. Čia atrodo normalu, kad šiltas ir asmeniškas bendravimas yra svarbiau už daugybę dalykų, kurie vakaruose yra pastatyti pirmoje vietoje, kaip pavyzdžiui žaibiškas ir mechaniškas klientų aptarnavimas ar kiti darbai.
Stebint tokias situacijas užplūsta labai dviprasmiškas, bet pagarbus jausmas – iš vienos pusės neįprasta, kai prie tavęs nešokinėja, kad kuo greičiau gautų pinigus, bet iš kitos pusės, matant dėmesingą ir šiltą žmonių tarpusavio bendravimą kyla mintys – kiek daug mes praradome savo kultūroje… Vos susimąsčius – čia pat ateina ir paaiškinimas: vakaruose žmonių tikėjimą užkariavo daiktai, skaičiai, materialūs patogumai, pinigai… Tačiau nei vienas iš šių dalykų nesuteikia pilno pasitenkinimo ir įveda į nuolatinį nerimą, bei rūpestį, kurio metu nebelieka laiko net pačiam gyvenimui. Dažnam nelieka laiko santykių kūrimui net su savo šeima ar artimiausiais žmonėmis, jau nekalbant apie kaimynus… Kaip viename anekdote sakoma – „žmonės visą gyvenimą rūpinasi kaip gyventi be rūpesčių.“
Istorinėse vietose ne tik matome bet ir girdime visai kitokius prioritetus. Gyvenimas čia paprastas, tačiau kilnus, sudvasintas. Neįmanoma neatkreipti dėmesio į žmonių tarpusavio pasisveikinimus prasilenkiant – „Radhe Radhe!“, „Haribol!“, „Harė Krišna!“. Beveik kiekvienoje situacijoje jie vieni kitiems šūkčioja Dievo vardus, arba tai kas primena apie visų dvasinę prigimtį.
Dar keli pastebėjimai buvo matant kaip vietiniai žmonės reaguoja į jiems sukeltas pavojingas situacijas ar nepatogumus: net jeigu ir išreiškiamas nepasitenkinimas – galiausiai viską lydi šypsena, arba visiška rimtis. Galime kažkiek suprasti – šalyje yra daugiau nei 1 milijardas ir 300 milijonų gyventojų, kurie dalinasi siauromis senovinėmis gatvelėmis ir gatvelėmis. Jeigu nebūtų įpročio ignoruoti nepatogumus, visa kasdienybė taptų vien konfliktai ir nepasitenkinimas. Tačiau, neįmanoma į tai žiūrėti nepavydint. Galiausiai kyla prisiminimai ir apie mūsų šalies istoriją, apie dideles šeimas gyvenančias po vienu stogu, ar net ištisas gimines, kartas, gyvenančias kartu, o kaimus ar gyvenvietes – glaudžiai bendraujant, nuolat buriantis. Nejau šiuolaikinės galimybės ir materialūs patogumai turėtų ir toliau būti kliūtimi, ir susvetimėjimo priežastimi?
Indijos miesteliuose matome dar vieną paprasto bendravimo pavyzdį – žmonės išsineša kėdes ar lovas (tiksliau lovos rėmą su improvizuotu čiužiniu arba išvis be jo), tiesiog į gatvę ir ten bendrauja. Be jokio alkoholio, kavos ar kito svaiginimosi, tiesiog bendrauja, šnekučiuojasi valandų valandas. Arba keliauja į šventyklas ir ten šoka, dainuoja, meldžiasi, medituoja, dalindamiesi šypsenomis, šiltais žvilgsniais ir pakiliomis emocijomis. Taip pat be jokių didelių sąlygų ar įpareigojimų.
Čia galybė dvasinių tradicijų, jų pakraipų ir „lygmenų“, bet jos niekur nesislepia, nesijaučia jokių sienų tarp kasdienybės ir dvasingumo. Nesijaučia jokios „sektų“ baimės, nesutarimo dėl pažiūrų ar kultūrų skirtumo, nesijaučia nepasitikėjimo. Tokios aplinkybės įtakoja žmonių nuotaiką, kuria pakilią būseną ir aukštesnę savitarpio bendravimo kokybę. Net esant galybei dvasinių ir materialių normų, bei tradicijų – žmonės šventyklose renkasi labai įvairiai – vieni apsirengę nepriekaištingais autentiškais drabužiais ir pasipuošę dvasiniais ornamentais, kiti su vakarietiškais kostiumais, ką tik iš darbo, kiti su džinsais, kiti kaip elgetos ar asketai – su suplyšusio audinio skiaute. Žmonės tokie skirtingi, tačiau nesijaučia jokio disonanso, nes visa aplinka diegia poreikį atverti savo širdį. Kai žmones vienija vidiniai dalykai – prasideda tikri stebuklai. Elgeta, turtuolis, vienuolis ar šeimos žmogus – čia šoka ir dainuoja kartu. Tai taip paprasta, tačiau pas mus tapę taip tolima.
Gyvybės svarbos suvokimas
Kultūrinis šokas vakariečiui Indijoje gali tęstis nuo pirmo iki paskutinio žingsnio. Tačiau bandant viską susumuoti ir atsekti šio krašto mįslių kertinį akmenį, neapsiribojant dvasiniais ar ezoteriniais paaiškinimais, tenka pripažinti ir akcentuoti labai žemišką dalyką: kitoks santykis su gyvybe. Čia yra išlikusi nemaža dalis senovės kultūros, kurioje nežudomi gyvūnai, o žmones nenuodija savo pačių organizmo alkoholiu ir kitais intoksikantais, tuo pačių domisi savo vidine prigimtimi, nuolat skiria tam laiko ir mokinasi gerbti kiekvieną gyvą būtybę. Ar gali būti aukštesnis mokslas už tai?
Gyvos senovės išminties pamatas šiuose kraštuose vis dar akivaizdus, nors daugelyje kitų kraštų – seniai išnyko arba iškrypo iki visiškų kraštutinumų. Pavyzdžiui vakaruose vegetarai ne retai bando žeminti valgančius mėsą, o tarp pastarųjų yra nesuvokiamai daug žmonių, kurie sunkiai gali įsivaizduoti bent dieną be mėsos, ir į vegetariškus patiekalus ar smurtinio maisto mažinimo idėjas žiūri nepatikliai, tarsi tai būtų kažkas amoralaus ar net žalingo. Tuo tarpu Indijos kraštai turi tūkstančių metų patirtį, kai kartu sugyvena vegetarai, asketai, mėsos mėgėjai ar kitų mitybos įpročių žmonės, tačiau visi, pagal savo padėtį, stengiasi sekti apribojimais vedančiais į tobulėjimą. Priešingai nei pas mus, kur tiek visiški vargšai, tiek turtingi ir išsilavinę žmonės, net savo gyvenimo pabaigoje vartoja svaigalus ir valgo gyvūnus beveik be jokių moralinių ribų. Dėl to nestebina kitokia tarpusavio santykių atmosfera: žmonės atmetę senovės tradicijas ir kultūrą tiesiog paskendo tarpusavio konkurencijoje, priešiškume ir aibėje kitų problemų kylančių vien dėl nesąmoningo, ir nekilnaus gyvenimo būdo.
Mūsų laikų istoriniuose Indijos regionuose beveik neįmanoma pamatyti mėsos pardavimo vietų ar produktų su mėsa, juo labiau fermų, skerdyklų. Bet kuris gyvūnas – karvė, bulius, kiaulė čia laikomas kaip lygiavertis, daugiau ar mažiau savarankiškas gyventojas, kaip ir bet kuris dvikojis. Galima sakyti, kad įsakymas „nežudyk“ čia atsiskleidžia maksimaliai – aplinkoje nesijaučia nei baimės, nei agresijos, nors visur nuo ryto iki vakaro tvyro gyvas visų gyvų būtybių šurmulys ir nuolatinis vyksmas. Galbūt dėl to kitokie santykiai tvyro ir tarp žmonių. Gyvybė laikoma šventa ne dėl įstatyminio ar bendros tvarkos pagrindo, o dėl išlaikytų žinių apie gyvybės kilmę, paskirtį unikalumą.
Remiantis kultūros istorija, tokio sąmoningumo sąsajas galima rasti turbūt visų pasaulio kraštų istorijoje. Nepriklausomai nuo to, ar žmonės valgydavo mėsą ar ne – visur buvo žinios apie kiekvienos gyvybės svarbą, buvo tradicijos nustatančios bereikalingo žudymo ar kenkimo prevenciją. Priešingai nei dabartinėje vakarų kultūroje, kur karai pateisinami idėjiniais ar politiniais motyvais, o masinį gyvūnų žudymą diktuoja ne būtinybė, o tiesiog įpratimas prie skonio ir finansinė nauda. Kitaip sakant – malonumas ir nauda tapo svarbesniu dalyku nei kitos būtybės gyvybė ir gyvenimas.
Ko šioje temoje galėtume pasimokyti mes? Be abejo – grąžinti žinias apie gyvybę, nuo mažens mokinti apie pagarbą kiekvienai būtybei, bei mokinti gyventi be žalingų veiksnių, kiekvienam sąmoningam žmogui stengiantis siekti idealaus pavyzdžio. Kodėl turėtume daryti kitaip?
Pabaigai
Vertybiniu požiūriu globalizacijos keliama sumaištis turi ne tik minusus bet ir pliusus. Iš vienos pusės po pasaulį sklinda materialus progresas, o iš kitos pusės grįžta senovės žinios apie gyvybę, gyvenimo svarbą ir aukštus tikslus, tad galime kažko pasisemti iš bet kurių kraštų. Kaip visas žinias ir resursus panaudoti geriems, kilniems tikslams – tai svarbiausias uždavinys liekantis kiekvienam iš mūsų.
Atsiprašau, jeigu tekste pateiktos mintys ar išvados kažkam sukėlė prieštaravimus, pasipiktinimą ar įžeidė. Tai tik vieno žmogaus pastebėjimai, jūs galite padaryti savo išvadas. Tačiau linkiu kiekvienam žmogui šiame tekste rasti bent vieną dalyką, ko galėtų pasisemti ir pozityviai panaudoti savo gyvenime.
Norintiems daugiau glaustų pastebėjimų – straipsnio pratęsimas ir papildymas laukia kitame tekste:
https://veduklubas.lt/indija-teigiamo-kulturinio-soko-top-30/
Kitas tekstas apie Vedų kultūros ryšį su Lietuvos kraštais:
https://veduklubas.lt/vedu-kulturos-rysys-su-lietuvos-krastais/
Tekstą ir nuotraukas parengė Andrius Vyšniauskas.
Ukmergės vedų kultūros klubas.